Projektas „Išsaugota tiesa“ – tai galimybė jaunajai kartai prisiminti savo šalies istoriją, visų pirma kovas už tautos laisvę. Labai svarbu, kad jauni žmonės, jau gimę laisvoje Lietuvoje, netaptų mankurtais, tai yra nepamirštų savo istorijos, žinotų savo šaknis, vertintų laisvę ir su pagarba atsimintų tuos, kurie ją iškovojo.
Vykdydama projektą „Išsaugota tiesa“ 2a klasės mokiniai per pamokas žiūrėjo ir aptarė filmą apie partizaną Juozą Lukšą – Daumantą „Vienui vieni“ (rež. J.Vaitkus), analizavo Justino Marcinkevičiaus, Juozo Apučio kūrinius apie lietuvių tautos gyvenimo dramatizmą pokario metais. Mokiniai susipažino su Sausio 13 – osios gynėjais, Vasario 16 – osios, Kovo 11 – osios signatarais. Vyko susitikimai su Giedriumi Leskausku, VU Istorijos fakulteto studentu, Liberalų sąjūdžio, Seimo nario E.Masiulio visuomeniniu patarėju, bei Eividu Žemaitaičiu, Lietuvos šaulių sąjungos nariu, tikru patriotu, papasakojusiu apie partizaninį karą Lietuvoje 1944-1953m. Remdamiesi šia medžiaga rašė apie rašinius apie laisvės sampratą, ėmė interviu iš savo tėvelių, Sausio 13 – osios liudytojų, kurie pasakojo ir apie gyvenimą sovietmečiu. Visų 2a klasės mokinių rašiniai saugomi kaip išliekamąją vertę turintys darbai.
Siūlome paskaityti keletą ištraukų iš 2a klasės mokinių interviu.
Kuo skiriasi gyvenimo sąlygos dabar ir sovietmečiu? Kada buvo lengviau ir geriau gyventi? Kodėl?
Visų pirma – nereikia eiti į paradus. Juk eidavom per visas šventes. Pavyzdžiui, Gegužės 1, Spalio 7. Aplink Elektrėnus žygiuodavom su plakatais. Nors niekas nenorėdavo eiti, bet pabandyk nenueti... Visi susirinkdavo ir žiūrėdavo kaip kvailiai kokie. Daug buvo priverstinių dalykų, kaip ir prieš tai minėjau, tas pats komjaunimas, kur negalėjai rinktis, ar nori eiti ar ne. Tiesiog turėjai daryti taip, kaip tau yra liepiama, nes jeigu to nedarysi, iš karto tėvai sužinos. Jeigu ką nors rimčiau padarysi – tėvams į darbą praneš. Esamai tvarkai negalėjai per daug prieštarauti ar nusižengti, nes iš karto viską malšindavo ir „duodavo į galvą“. Ir tai atsiliepdavo visiems, jeigu nepaklusdavai. Negalėdavai pasirinkti, kokį darbą nori dirbti, nori vienaip ar kitaip gyventi. Būdavo seniau juk - baigi mokslus, gauni siuntimą į tam tikrą darbovietę ir dirbi. Žmonės kaip pradėdavo dirbti, taip ir dirbdavo tame pačiame darbe visą gyvenimą. Negalėdavai darbo paprastai pakeisti, nueiti ir pasakyti, kad nepatinka, kad nenori dirbti, nebent kokie nors labai išskirtiniai atvejai. Nes būdavo, kad „pririša“, duoda tau butą, pavyzdžiui, elektrinė, tu dirbi ir negali niekur kitur persikelti ir baigiasi visos fantazijos. Taip pat į užsienį negalėjai išvažiuoti, praktiškai tik išskirtiniai žmonės. Ekskursijose dalyvaudavo koks nors asmuo iš saugumo, tikrindavo. Bet iš esmės į užsienį išvažiuoti nebuvo jokių šansų, kad ir kaip norėtum. Visi viską matė tik per televizorių, kaip žmonės gyvena užsieny. Bet ten būdavo tik propaganda, nes Tarybų Sąjunga buvo atskirta nuo likusio pasaulio. Ir pagal visą SSRS propagandą, tai mes gyvenome labai gerai, o visur kitur visi gyveno blogai.
Jūsų nuomone, dabar mes gyvename geriau?
Taip. Daugiau galimybių, pats gali daugiau nuspręsti. Seniau buvo labai daug kas sudėliojama ir nelabai ką galėjai rinktis ir tiek. Jeigu į partiją neįstosi, nieko nepasieksi darbe, nes tik būdamas partijoje ką nors pasiekti galėsi, t.y. pakilti pareigose galėsi tik tuomet. O kažkas liks „dugne“, nes jis nėra partijoje. Na, esmė, kad turėjai tam tikrų dalykų laikytis ir negalėjai rinktis, ar tau patinka, ar tau nepatinka. Tėvai eidavo į susirinkimus kultūrnamyje. Būdavo tokių, kurie šnekėdavo apie partiją ir verkdavo, apie partijos suvažiavimus. Tokie susirinkimai visiems atsibosdavo. Visi kaip kvailiai sėdėdavo visą vakarą ir klausydavo apie partiją. Žinoma, niekam nebuvo įdomu, bet tu tik pabandyk nenueit..
Kažkada pasakojot apie Elektrėnuose iškeltą trispalvę. Kaip atsirado ši idėja?
Pamenu, kad buvom dvyliktoje klasėje. Regis, 1990 metais pavasarį, po Kovo 11-osios Nepriklausomybės paskelbimo, nes anksčiau niekas nebūtų leidę. Tiesiog mums auklėtoja pasakė, kad šiandien Elektrėnuose keliama trispalvė ir reikia žmonių, kurie ją iškeltų. Tai mes su bendraklasiais, būdami šešiese, sutikom. Tik pamenu, kad visi žmonės iš elektrinės tuomet ėjo po darbo, kai iškėlėm vėliavą. Vėliau tėtis priekaištavo, nes bijojo, kad gali blogai baigtis.
- Elektrėnų „Versmės‘‘ gimnazijos mokinė Rugilė Telinskytė kalbino savo tėvus, Edgardą ir Rasą Telinskius 1991 metų Sausio 13 – osios ir sovietmečio temomis. 1991 metais Edgardui buvo aštuoniolika, o Rasai – septyniolika metų, tuo metu abu gyveno Trakuose.
Ar sovietinėje mokykloje teko patirti laisvės trūkumą? Papasakokite.
Teko, privalėjome būti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais, neturėjome teisės pasirinkti būti jais ar ne. Būtinai reikėdavo dalyvauti Gegužės 1 – osios, Revoliucijos dienos ir kitose eisenose. Visose mokyklose buvo privaloma dėvėti vienodą uniformą, turėjai atrodyti tvarkingai: apsikirpęs, susirišusi plaukus, negalėdavai būti lakuotais nagais ar pasidažiusi, buvo draudžiama nešioti įvairius papuošalus: auskarus, grandinėles, žiedus. Kairiarankiams mokiniams buvo trankoma su liniuote per kairiąsias rankas, kad šie rašytų dešine. Sovietinėje mokykloje negalėjome laisvai reikšti savo norų, pageidavimų ar pasiūlymų.
Kuo skiriasi šių laikų gyvenimo sąlygos nuo sovietmečio? Kada Jums buvo gyventi geriau, lengviau? Argumentuokite.
Skiriasi tuo, kad šiais laikais yra žodžio laisvė, niekas nebebijo laisvai reikšti savo minčių, nuomonės. Taip pat didelis dėmesys kreipiamas į žmogaus teises, o anksčiau buvo kitaip, pavyzdžiui, buvo priverstinai taikomas alkoholikų gydymas, rūkančiųjų mokinių kišenių tikrinimas ir, jeigu rasdavo, cigaretes atimdavo. Sovietmečiu buvo daug kas uždrausta, pavyzdžiui, kai kurios knygos, leidiniai, filmai ar muzika. Parduotuvėse nebuvo galima daug ko nusipirkti, mažas maisto prekių ar drabužių, batų pasirinkimas. Geresnės kokybės, brangesnes, labiau vertinamas prekes, pavyzdžiui , spalvotą televizorių, magnetofoną, indų rinkinį, galėjome nusipirkti tik turėdami pažįstamų tose parduotuvėse. Didžiąją dalį prekių: maistą, šventinius drabužius, reikėdavo įsigyti už talonus. Tiek automobiliams, tiek butams įsigyti būdavo sudaromos eilės, vieni šiuos dalykus įsigydavo anksčiau, kiti vėliau. Buvo ribojamas išvykimas į kitas šalis, kurios nepriklausė Tarybų Sąjungai. Gerai buvo tai, jog aukštasis mokslas buvo nemokamas, iškart po studijų visi turėjo paskirtą tam tikrą darbo vietą.
Kadangi tuo metu buvome paaugliai, į šį klausimą atsakyti sunku, nes poreikiai ir vertybės buvo kitokios. Tuo metu mes buvome viskuo aprūpinti, kitaip sakant, mus išlaikė tėvai – turėjome maisto, žaislų, na, žinoma, ne tokių šaunių kaip šių laikų vaikai turi, lankėme mokyklą. Tuo metu mums atrodė, jog nieko netrūksta, o dabar mes patys turime savo šeimą, auginame du paauglius vaikus, dabar juos reikia viskuo aprūpinti, išlaikyti, auklėti, padėti apmokėti būsimų studijų išlaidas. Tiek sovietmečiu, tiek šiais laikais gyventi gerai. Geriau pagalvojus galima pasakyti, jog nepaisant šių laikų sunkumų dabar gyventi yra geriau. Svarbiausia, kad gyvename laisvoje Lietuvoje, kurioje labiau vertinamos žmogaus teisės ir laisvės, galima laisvai reikšti savo nuomones, o visa kita anksčiau ar vėliau susitvarkys, visos problemos ir sunkumai išsispręs.
- Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos 2a klasės mokinė Ugnė Misevičiūtė kalbasi su savo tėveliais Lina Misevičiene ir Sauliumi Misevičiumi apie sovietų priespaudą ir Lietuvos laisvę
Kaip reagavote, kai išgirdote, kas nutiko tą kruvinąją 1991 metų Sausio 13-osios naktį?
Lina: Buvome jauni, emocijos gretai užsiplieskė. Jautėme tiek pyktį, tiek apmaudą, tiek pasibaisėjimą, galiausiai liko tik užuojauta žuvusiųjų šeimoms ir svaiginantis laisvės jausmas, kai išgirdome, kad sovietų kariai traukiasi.
Ar Jums geriau buvo gyventi Sovietų Sąjungos sudėtyje, ar dabartinėje laisvoje Lietuvoje?
Saulius: Tai žinoma, kad dabar. Lietuva niekad negyveno geriau negu šiuo metu. Laisvė yra neįkainojamas dalykas, vienintelis jos minusas yra tas, kad ji turėjo kainą.
Sovietiniais laikais negalėjai eiti gatvėje su trimis ar keturiais draugais, nes milicija visus tiesiog „susemdavo“ ir išveždavo į komisariatą rašyti pareiškimų, kodėl vaikštome gaujomis. Parduotuvėse nebuvo maisto. Užeini į krautuvę, o joje visos lentynos tuščios. Kai tėvai nupirkdavo arbūzą ar daktariškos dešros, mums tai buvo kaip šventė. Pažvelk į Lietuvą dabar. Prekybos centrai pilni prekių, visi žmonės pavalgę ir apsirengę, televizijoje daugybė kanalų, kurie mums parodo visą pasaulį ir jame vykstančius įvykius. Jei dar ir yra žmonių, kurie sako, kad „prie ruso buvo geriau“, tai tik dėl to, kad jie neįvertina, kiek daug mes dabar turime. Kai seniau buvo tik du kanalai ir visa informacija buvo įslaptinta, mes tiesiog neturėjome su kuo pasilyginti, atrodė, kad visur taip pat, o kai dabar mes galime pamatyti bet kurio pasaulio kampelio situacija, tai ir galvojame, kad gyvename blogai. Taip nėra. Lietuva šiuo metu gyvena pačius geriausius ir gražiausius savo gyvavimo metus, tad tokių žmonių mes tiesiog nesuprantame.
Medžiagą parengė
Augutė Liutkevičienė,
2a klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja
