Turėjau vieną neatliktą darbą, kuris mane kamavo daugiau nei dvejus metus. Labai norėjau parašyti apie Mortą. Pradėdavau galvoti pašnekovei klausimus ir palikdavau, nes kai klausimus susirašydavau, kažkokie tušti pasirodydavo.
Norėjosi parašyti apie Mortos savanoriavimą, apie pagalbą silpniesiems. Yra ko paklausti Mortos ir apie jos menišką sielą – apie sukurtas ir atliktas dainas, skaitovės patirtį, potyrius scenoje. Įdomi tema – Mortos kelionės. Morta galėtų pasidalinti patirtimi apie aktyvią visuomeninę veiklą. Gera su Morta pasikalbėti ir apie mokyklą – pasiekimus, nepriekaištingą elgesį, nuoširdų buvimą bendruomenėje.
Morta Narkauskaitė – Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos abiturientė. Skambant paskutiniam mokykliniam skambučiui, gera, kad Morta – mūsų gimnazijos mokinė, kad teko su ja susipažinti, džiugu, kad ji žengs tolyn. Tikiu, kad jos kelyje bus daugybė iššūkių, ieškojimų, atradimų.
Danutė Liutkevičienė
„Didžiulė laimė sutikti žmones, kurie trykšta energija, noru gyventi, kurti“ (Morta Narkauskaitė)
Danutė Liutkevičienė: Kuri perskaityta knyga geriausia ir kodėl? Kuri sunkiausia ir kodėl? Kiek vietos knygoms skiri savo gyvenime?
Morta Narkauskaitė: Labai sunku pasakyti, kuri knyga geriausia, bet didžiulį įspūdį paliko Hermann Hesse knyga „Narcizas ir auksaburnis“. Taip pat labai įstrigo Chuck Palahniuk knyga „Kovos klubas“, paauglystės metais praplėtusi akiratį. Sunkiausia skaityta knyga turbūt „Moteris smėlynuose“, kurią parašė Kobas Abė. Šioje knygoje veiksmo nedaug, tempas lėtas, bet tvyro įtampa ir kuriama atmosfera tarsi sukausto. Paskutiniais metais atradau knygas kaip poilsį ir kaip įkvėpimo šaltinį, dėl to knygoms skiriu nemažai vietos savo gyvenime. Einu per gyvenimą, o šalia visada turiu knygą, kad ji gyvenimą paįvairintų.
Danutė Liutkevičienė: Papasakok apie sutiktus žmones. Ko ieškai žmonėse ir ką atrandi juose? Gal turi žmogų autoritetą? Kokie mes, šiandieniniai žmonės? Kaip mums sekasi sutarti ir susitarti?
Morta Narkauskaitė: Ieškau žmonėse gyvybės. Man didžiulė laimė sutikti žmones, kurie trykšta energija, noru gyventi, kurti. Tokie žmonės įkvepia ir palaiko, dažnai net pastumia į priekį. Konkretaus autoriteto neturiu, yra daugybė nuostabių žmonių, iš kurių mokausi. Kiekvienas žmogus turi savyje kažką gražaus, iš ko galima mokytis. Laikui bėgant supratau, kad kažkokio konkretaus žmogaus idealizavimas dažniausiai priveda prie suvokimo, kad niekas nėra tobulas. Įsivaizdavimas, kad kažkoks konkretus žmogus yra „geresnis“ už visus, gana toksiškas, nes dažniausiai matome tik vieną pusę, iliuziją, ypač socialinių tinklų laikais. Man šių dienų žmogus atrodo šiek tiek pasiklydęs, bet ieškantis. Atrodo, kad žmogus pametė save, savo esmę ir savęs nebepažįsta. O kai savęs nesupranti, kitą suprasti dar sunkiau. Todėl, manau, žmonija tokia susiskaldžiusi: nesugebame susikalbėti, nes visai nesistengiame suprasti savęs, o dar labiau kito. Jaučiu, kad po truputį ieškome to teisingo kelio.
Danutė Liutkevičienė: Kuo skiriasi mokyklinė pamoka nuo gyvenimiškų pamokų? Ko išmokai mokykloje ir už mokyklos? Ar dar užtenka oro, erdvės tarp mokyklos sienų?
Morta Narkauskaitė: Mokykloje mus moko teorijos, tačiau mažai kas kalba, kaip būti geru žmogumi. Apskritai gyvenimiškos pamokos daug skaudesnės ir labai individualios. Niekas negali pasakyti, kaip gyventi. Gyvenimo tiesų neiškalsi iš vadovėlio. Kiekvienas pats turi rasti savo kelią.
Mokykloje išmokau priimti kitokius žmones, išmokau, kad jei manai, kad kažkas yra beprasmiška, tikriausiai tiesiog pačiam reikia tą prasmę susikurti. O gyvenime mokausi viso kito: kurti, nebijoti ieškoti, mylėti. Mokykla nebuvo vieta, kur save visiškai išreiškiau. Visą gyvenimą save reiškiau kitais būdais ir kitose erdvėse. Man čia netrūksta oro ar laisvės, nes mano laisvė ir kūryba niekada nebuvo mokykloje. Mokykloje tam paprasčiausiai niekada nebuvo vietos.
Danutė Liutkevičienė: Ką daryti, kad norėtum vis ką nors daryti?
Morta Narkauskaitė: Man labai patiko kino režisieriaus Andrei Tarkovky mintis, kad jauni žmonės labai bijo vienatvės. Aš ir norėčiau patarti/palinkėti savo bendraamžiams nebijoti vienumos, išmokti būti vienam su savimi. Kada tau yra gera pačiam su savimi, tada nereikia ieškoti, kuo save užpildyti, nes ir taip jautiesi pakankamas. O suaugusiems norėčiau palinkėti žiūrėti į viską atvira širdimi ir stengtis priimti žmogų, palaikyti, nors kartais ir sunku jį suprasti. Labai svarbus pagrindas jaunų žmonių veiklumui yra emocinis saugumas ir palaikymas, pasitikėjimas jais.
Danutė Liutkevičienė: Ką esi pastebėjusi ir norėtum pranešti skaitytojams?
Morta Narkauskaitė: Kad ir ką darai gyvenime, svarbiausia tai daryti su meile. Visiems ir palinkėčiau mylėti!
