Savanorystė, savanoriška veikla – tai savo noru pasirinkta veikla, už kurią negaunamas finansinis atlygis ir kuri yra naudinga kitam žmogui. Žmogus, atliekantis tam tikrus darbus savanoriškai ir nesitikėdamas už tai atlygio, vadinamas savanoriu. Savanoriška veikla yra paplitusi visame pasaulyje. Sakoma, kuo visuomenė yra labiau pilietiška, tuo stipriau toje visuomenėje savanoriaujama.

Lietuvoje taip pat savanoriaujama. Jaunų žmonių savanoriavimas skatinamas pridedant papildomų balų būsimiems studentams. Pagal „Konkursinės eilės sudarymo tvarkos aprašą“ dalyvaujantiems tarptautinėje, nacionalinėje jaunimo saviraiškos veikloje, kuri yra ne trumpesnė nei trys mėnesiai, arba jaunimo savanoriškoje tarnyboje, kuri yra ne trumpesnė nei 6 mėnesiai, skiriami papildomi 0,25 balai stojant į valstybės finansuojamas vietas.

Gyvenant vartotojiškoje visuomenėje žavi žmonių altruizmas, noras padėti kitiems. Apklausiau Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos pirmokus (15-16 metų jaunuolius) apie savanoriavimą. Visi pirmokai žino, kas yra savanoriavimas, ir vienaip ar kitaip yra dalyvavę veiklose. 10% pirmokų įvardino konkrečias veiklas (Raudonojo kryžiaus iniciatyvos, „Maisto banko“ akcijos, sportiniai renginiai), kuriose buvo savanoriais ir jiems tai patiko. Trečiokės gimnazistės Veronika Pavlova, Elzbieta Juknevičiūtė, Morta Narkauskaitė sutiko pasidalinti savanoriavimo patirtimi ir papasakoti, kodėl jauni žmonės savanoriauja, ką savanoriui reiškia 0,25 balai, kuriuos pridės stojant į aukštąsias mokyklas. Kadangi savanoriavimo iniciatyva gimė iš gimnazijos darbuotojų, pakalbinau ir Aušrą Gaučienę bei Kristiną Čarienę.

                     

Veronika Pavlova (3d klasė):

Savanorystė man nėra naujas dalykas, nes nuo trylikos metų savanoriauju įvairiuose renginiuose, jaunimo organizacijose ir taip ieškojau krypties, kurios link norėčiau keliauti, taip padėdama augti sau ir kitiems. Paskutinius trejus metus kartą per mėnesį vaikštome į darželį „Žiogelis“ pas vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Kiekvienas mūsų apsilankymas ir susitikimas – tai šypsenos ir juokas. Kartais atsinešame gitarą ir drauge dainuojame, kartais kartu gaminame įvairius rankdarbius, o kartais tiesiog žaidžiame ir bendraujame. Didžiausias paskatinimas nesustoti užsiimti šia veikla - supratimas, kad, nors tau tai ir neatrodo kaip didelis žygdarbis, vaikams laikas, praleistas su mumis, yra labai įsimintinas, nes mes paįvairiname jų kasdienybę, kuri kartais nėra labai smagi. Manau, tai suteikia galimybę labiau apgalvoti ir įvertinti tai, ką turi, o vaikučiams, su kuriais leidžiame laiką, jaustis išgirstiems ir suprastiems. Rūpestis ir dėmesys kiekvienam iš mūsų yra labai svarbus, aš suprasdama, kiek daug gaunu, stengiuosi dalintis.

 

Elzbieta Juknevičiūtė (3d klasė):

Savanoriauju kartu su kitais ,,Žiogelyje“, ,,Maisto banko“ bei „Būk pirmūnas“ akcijose. 1-oje klasėje mane užkalbino mokyklos bibliotekos darbuotoja, socialinė pedagogė Aušra ir pasiūlė aplankyti vaikučius „Žiogelyje“. Pirmą kartą buvo šiek tiek keista, nes aplinka visai kitokia, bet vaikučiai ten tokie linksmi, draugiški. Kaskart iš „Žiogelio“ išeinu su šypsena ir jausmų bei emocijų pilna širdimi. Daug kam per trejus metus siūliau eiti kartu. Tikrai ne vieną kartą išgirdau „Ne“, bet atsirado ir tokių, kurie prisidėjo. Nuėjusi į „Žiogelį“ ir susitikusi su vaikučiais iš lavinamųjų grupės aš nieko neduodu, tik skiriu savo laiko, bet gaunu: su savimi išsinešu begalę gerų emocijų.

 

Morta Narkauskaitė (3d klasė):

Pas vaikučius su negalia savanoriauju jau antrus metus. Daug kalbame apie toleranciją, apie tai, kaip reikia kiekvieną priimti ir gerbti, bet dažniausiai norime, kad mus gerbtų ir priimtų, nors patys dažnai užmirštame tuos, kuriems ypač trūkta tolerancijos. Vaikai, kuriuos lankome, labai unikalūs ir tuo nuostabūs, nes kiekvienas savitas: vienas mėgsta daug juoktis ir bėgioti, kitas gali būti tylus ir labai ramus, tačiau mylintis apsikabinimu. Jie visi savaip nuostabūs. Kiekvienas susitikimas būna kitoks, bet jaučiu, kaip bėgant laikui kuriasi abipusis ryšys, kaip pradedame vis labiau vieni kitus suprasti. Vieną kartą dainuojame, kitą kartą dėliojame dėliones ar piešiame. Veiklos visada skirtingos. Labai gera pažinti ir pamilti tuos, kurių visuomenė dažnai net nesistengia suprasti, o iš karto ,,nurašo“ ar pasmerkia. Jie jautrūs ir nuostabūs vaikai, nors ir kitokie. Manau, kad jie neturėtų būti priimami kitaip. Norėčiau, kad mūsų visuomenė taptų labiau mylinti ir mažiau smerkianti.

Kai savanoriauju, man nėra svarbu balai, kuriuos gausiu stodama į aukštąją mokyklą, man svarbu bendravimas, dėmesingumas, dalijimasis meile. Jeigu kažką tie 0,25 balai paskatins ir įkvėps palaikyti ir suprasti kitus bei būti tolerantiškesnius, tai puiku, kol yra abipusė meilė ir pagarba. Bet jeigu tai darai tik dėl balų, tai ne tik savanaudiška, bet ir neneša jokio dvasinio pasitenkinimo ir nepraturtina asmenybės. Viskas priklauso nuo to, ko nori pasisemti iš savanorystės. Visų pirma, reikia norėti praplėsti savo akiratį, tapti geresniu žmogumi, o jeigu dar ir balų gausi, puiku, bet tikrai pirmoje vietoje neturėtų būti balai, kurie padės įstoti.

 

Aušra Gaučienė (socialinė pedagogė, savanorystės iniciatorė gimnazijoje):

Daugiau nei prieš dešimt metų mokyklos-darželio „Žiogelis“ socialinė pedagogė Marija Kamantauskienė pasiūlė bendradarbiauti. Nors abi neturėjome savanoriavimo patirties, bet sutarėme pabandyti. 2009 metais pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Pradėjau kalbinti gimnazistus būti savanoriais. Visada atsirasdavo vaikų, kurie, nuėję pirmą kartą, eidavo dar ir dar. Jie buvo nuoširdūs, jautrūs, empatiški. Pirmieji savanoriai - Indrė Janavičiūtė, Živilė Visockytė, Gabija Blažonytė, Edgaras Tomas Paberalis, vėliau - Eglė Žilinskaitė, Lukas Jachimavičius ir kiti. Dabar aktyviai savanoriauja Roberta Rakauskaitė, Morta Narkauskaitė, Ezbieta Juknevičiūtė, Veronika Pavlova.

„Žiogelyje“ lankomės kartą per mėnesį, minime Tarptautinę neįgaliųjų žmonių dieną, Tolerancijos dieną, dalyvaujame „Savaitės be patyčių“, akcijos „Darom“, „Dauno sindromo dienos“ (skirtingų kojinių) veiklose, organizuojame „Knygų Kalėdas“, sporto šventę, pasikviečiame vaikučius į gimnaziją.

Padėdami kitiems mes tampame laimingesni. Stipriname atjautos, pagarbos, pareigos jausmus. Širdis džiaugiasi! Ko gero, tai pats natūraliausias laimės jausmas, kurį galime pajusti.

 

Kristina Čarienė (visuomenės sveikatos priežiūros specialistė):

Prieš porą metų pradėjusi dirbti Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, prisijungiau prie savanorių grupės, lankančios „Žiogelio“ mokykloje besimokančius specialių poreikių turinčius vaikus. Pati augindama sūnų su Dauno sindromu savo veiklos nelaikau savanoryste. Koordinuodama savanoriaujančių gimnazistų veiklą, džiaugiuosi didindama visuomenės supratimą apie šiuos mūsų miesto bendruomenės narius.

TAMO lamalogo logo01 logo wbg emokykla logo 2 LITNET LT soninis MOKYKLOMS eduroam  LOGO Valančiaus vaikai Nuotolinio mokymo sistema logoImagine200 kepure STT  teise